1981 m. naktį iš gruodžio 12 į 13 d. Lenkijoje buvo įvesta karo padėtis.

"Piliečiai! Atsakomybės našta, kuri man tenka šiuo dramatišku Lenkijos istorijos momentu, yra didelė. Mano pareiga prisiimti šią atsakomybę [...]. Skelbiu, kad šiandien buvo sudaryta Nacionalinio gelbėjimo karinė taryba. Valstybės Taryba, vadovaudamasi Konstitucijos nuostatomis, šiandien vidurnaktį visoje šalyje įvedė karo padėtį." - tai ištrauka iš generolo Wojciecho Jaruzelskio, kuris gruodžio 13 d. paskelbė apie karo padėties įvedimą Lenkijoje, kalbos.

Karo padėties įvedimas buvo pateisinamas šalies ekonominiu žlugimu, anarchijos grėsme, pilietiniu karu ir "Solidarumo" valdžios užgrobimu, iš tikrųjų buvo siekiama apginti esamą sistemą suardant ir likviduojant "Solidarumą" kaip didelę socialinę jėgą, nepriklausomą nuo komunistinės valdžios.

Šiandien

, minint 44-ąsias karo padėties įvedimo metines, Elke vyko oficialios ceremonijos. Prie paminklo "Žuvusiai už laisvą ir nepriklausomą Lenkiją" Solidarumo parke delegacijos padėjo gėlių ir uždegė žvakutes, pagerbdamos karo padėties aukas. 18:00 val. Šventosios Mišios vyko Šv. Adalberto katedroje.

Karo padėties aukų atminimo dieną

ketvirtosios kadencijos Seimas paskelbė Karo padėties aukų atminimo diena. "Atkreipiame savo atminimą ir dėkingumą visiems, kurie paaukojo už Lenkijos nepriklausomybę, nacionalines ir pilietines laisves", – rašoma priimtos rezoliucijos turinyje.

Apie karo padėtį

Šaltinis: Istorijos muziejus Elke

Karo padėtį 1981 m. gruodžio 12–13 d. naktį pristatė Lenkijos jungtinės darbininkų partijos CK pirmasis sekretorius ir ministras pirmininkas generolas W. Jaruzelskis, taip pat krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministrai. Valdžią šalyje perėmė Nacionalinio gelbėjimo karinė taryba (WRONA), vadovaujama generolo W. Jaruzelskio. Karo padėties įvedimas buvo pateisinamas šalies ekonominiu žlugimu, anarchijos grėsme, pilietiniu karu ir "Solidarumo" valdžios užgrobimu, iš tikrųjų buvo siekiama apginti esamą sistemą suardant ir likviduojant "Solidarumą" kaip didelę socialinę jėgą, nepriklausomą nuo komunistinės valdžios. 

Remiantis Valstybės Tarybos dekretais ir Ministrų Tarybos nuostatais, buvo apribotos pagrindinės pilietinės teisės, m.in. iš viso buvo suimta arba internuota daugiau nei 10 000 žmonių (įskaitant "Solidarumo" pirmininką Lechą Walesą), visos profesinės sąjungos buvo sustabdytos, paskui likviduotos (1982 m. spalio mėn.), kai kurios visuomeninės organizacijos buvo uždraustos, streikai uždrausti, pagrindinės ekonomikos sritys (ryšiai, telekomunikacijos, kasyba, energetika ir daugiau nei 100 didžiausių pramonės įmonės), į darbo vietas ir valstybines institucijas buvo įvesti kariniai komisarai, uždrausta keisti piliečių gyvenamąją vietą be administracinių institucijų leidimo, nutrauktas telefono ryšys, o vėliau atvirai kontroliuojamas nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, sustabdytas daugelio dienraščių ir žurnalų leidyba, transliuojamos tik radijo ir televizijos programos, įvesta komendanto valanda ir korespondencijos cenzūra, teismo procese buvo taikoma ad hoc procedūra, Buvo atliktas kai kurių profesinių grupių (žurnalistų, mokytojų, teisėjų) politinis-ideologinis patikrinimas. 

Vienas iš karo padėties uždavinių buvo kontroliuoti pagrindinius slaptų saugumo tarnybos bendradarbių "Solidarumo" ryšius (šis ketinimas buvo atšauktas). Kai kurie "Solidarumo" aktyvistai, išvengę arešto, organizavo streikus (1981 m. gruodį daugumoje stambių įmonių) ir kitas socialinio pasipriešinimo formas, daugiausia pasyvias, (valstybinės žiniasklaidos, daugiausia televizijos boikotas) ir atstatė NSZZ "Solidarumo" struktūras pogrindyje (gamyklinėje ir regioninėje, 1982 m. balandį buvo įkurta Nacionalinė koordinacinė komisija). Susiformavo pogrindinis antrasis leidybos tiražas ir nuo valstybės valdžios nepriklausomas kultūrinis gyvenimas (remiamas Katalikų Bažnyčios). Valstybės valdžia kovojo su pogrindžio organizacijomis ir institucijomis, ramino sėdimus streikus ir gatvių demonstracijas, naudodama specialiuosius Gynybos ministerijos (ZOMO) padalinius ir sunkiąją karinę techniką. Dėl sumušimų buvo nužudyta, nužudyta arba mirė kelios dešimtys žmonių, m.in 9 kalnakasiai buvo nušauti Wujek kasykloje Katovicuose (1981 m. gruodžio 16 d.) ir 3 demonstrantai Lubine (1982 m. rugpjūčio 31 d.). Daug tūkstančių žmonių buvo suimti ir nuteisti kalėjimu arba baudomis, atimti iš darbo; buvo priverstos vadinamosios lojalumo valstybės institucijoms deklaracijos; tarp internuotųjų buvo vykdoma slaptų saugumo tarnybos bendradarbių verbavimo kampanija, žmonės buvo įtikinti emigruoti; buvo vykdoma propagandinė kampanija, pateisinanti karo padėties įvedimą ir puolant "Solidarumą". Katalikų bažnyčia teikė pagalbą represuotiems, buvo įsteigtas Primato komitetas pagalbos laisvės atimtiems asmenims ir jų šeimoms, taip pat vietiniai komitetai vyskupijose ir parapijose. 

Karo padėties įvedimui priešinosi JAV ir kitos Vakarų šalys (ekonominės sankcijos, informacinės ir propagandinės kampanijos), "Solidarumo" veiklą rėmė profesinių sąjungų būstinės, m.in. AFL-CIO ir Tarptautinė darbo organizacija, daugelyje šalių (daugiausia Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Skandinavijos šalyse) susikūrė spontaniškas "Solidarumo" paramos judėjimas ir galinga labdaros kampanija Lenkijos gyventojams.

1982 m. gruodžio 31 d. karo padėtis buvo sustabdyta, o 1983 m. liepos 22 d. ji buvo atšaukta (išlaikant dalį represinių įstatymų).